Komputerinio žaidimo „Civilization VII“ apžvalga

Antikos epocha žaidėjams pristato visas esmines žaidimo mechanikas, o vėliau, su kiekviena nauja epocha, tos mechanikos ženkliai išplečiamos. Kertinė jų – palikimo kelias. Žaidime yra iš viso keturi palikimo keliai, kuriuos galime vadinti ir keliais į pergalę. Žaisdami galime siekti pergalės visuose tuose keliuose, o sukaupti pergalės taškai keliaus su mumis į kitą epochą, kur virs labai galingais pagalbos mechanizmais naujajai imperijai.

Ekonomika, karyba, mokslas ir kultūra – keturi keliai į pergalę, kurių dinamika skiriasi kiekvienoje eroje. Nuobodžiausias, akivaizdžiausias ir lengviausias kelias į pergalę dabartinėje versijoje yra karyba. Kurioje epochoje bežaistumėte, norėdami laimėti karinę pergalę turėsite tiesiog kariauti. Ir visiškai nebūtina užkariauti visko. Ir ne visada būtina kariauti ginklu – tarkime, atradimų epochoje pakanka atrasti naujų žemių ir pakrikštyti ten įsikūrusius nekrikštus. Kadangi žaidime atsirado griežtas ir akivaizdus limitas tam, kiek miestų galite turėti, karinė pergalė tapo per lengvai pasiekiama – žaidėjui keliamas tikslas visada balansuoja ant tos ribos, kai norėdami laimėti, turėsime užimti ir išlaikyti kiek daugiau miestų nei leidžia limitas. Kaina, kurią mokame už viršyta limitą, yra žmonių laimės faktorius. Visa jūsų tauta praras penkis laimės taškus už kiekvieną miestą virš limito. Kartais tai išties didžiulė bauda, bet jei jau planuojate karinę pergalę, galite iš anksto investuoti į religiją, alkoholį ir propagandą, kad sukurtumėte tikrą laimės imperiją.

Kiti keliai kiek painesni. Mokslo kelias, ko gero, naudingiausias mokantis žaisti, nes siekiant pergalės jame teks išmokti labiau komplikuotų mechanikų, kai pavojų žmonių laimei kelia žinios, ypač tų labai išsilavinusių miesto gyventojų. Nepaisant to – norint pasiekti mokslo pergalę bet kurioje epochoje, pirmiau teks subalansuoti ekonomiką ir kultūrą. Taip pat, tai vos ne vienintelis kelias į pergalę, kuriam praktiškai nepadeda karai. Ekonominio ir prekybos kelio nė nepavadinčiau unikaliu keliu, nes jis, visų pirma, priklauso nuo mokslo ir kultūros atradimų, leidžiančių plėsti savo pirklių ir resursų bazių arsenalą. Taip pat ekonominė pergalė sunkiai pasiekiama be pamatuotų karinių kampanijų, kurios visos, be abejo, rengiamos tam, kad įgytume daugiau resursų. Ne pinigų, o gamtos išteklių, kurie, kaip taisyklė, atsiranda ten, kur jiems motina gamta nurodė, kartais čia pat už sienos, kitos civilizacijos valdose. Be abejo, dalį tų resursų galima įsigyti ir prekybos keliais, bet turbūt nemeluosiu teigdamas, kad dažniausiai prekybinės pergalės sieks tie, kurie pavargę kariauti suvoks, kad ginklams ir žudynėms jau išleista per daug resursų ir moksle ar kultūroje su kitomis civilizacijomis nepasivaržysi, o štai prekyboje – laisvai.

Kultūrinis pergalės ir palikimo kelias numato didžių darbų kūrimą ir saugojimą savo muziejuose, galerijose ir vilose. Žaidime nebeliko didžių kūrėjų, ar realių žmonijos sukurtų meno kūrinių, viskas apsiriboja daiktais, kurie skirtingose epochose vadinami skirtingai, bet iš esmės tai yra artefaktai. Bedvasiai ir beveidžiai kūriniai, pūpsantys jūsų saugyklose ir generuojantys mokslą bei laimę. Antikoje jie pelnomi iš mokslo raidos, atradimų epochoje iš kultūros, kurios pamatu tampa religija, o štai moderniame amžiuje teks pasigaminti Indianą Jonesą ir blaškytis po pasaulį bei vogti kitų kultūrų paveldą.

Trečiajame, moderniame amžiuje, žaidėjas turi ne tik užpildyti pergalės kelią, bet ir atlikti kiekvienam keliui būdinga užduotį, kad pasiektų visišką pergalę žaidime. Žengiant kultūrinės raidos keliu, teks organizuoti pasaulio mugę. Karo kelio šalininkai turės pirmi pasigaminti branduolinį ginklą, užtvirtinantį jų dominavimą pasaulyje. Mokslo pergalės ištroškę žaidėjai, kaip ir seniau, turės atlikti pirmą pilotuojamą skrydį į kosmosą. Nemaloniausias apdovanojimas laukia ekonomistų. Pasirinkus prekybinę pergalę, teks ne tik tapti geležinkelio magnatu, bet ir įkurti pasaulio banką. Tai padarysite siųsdami savo bankininką į kitų civilizacijų sostines ir duodami kyšį kiekvienos jų lyderiui.

Taigi, eiga kaip ir aiški. Antikos epocha, kuriame savo valstybę, kaupiame pergalės taškus ir lenktyniaujame su laiku, nes šioje epochoje jis lekia greitai. Čia kalbu ne tik apie formalaus laiko tėkmę, bet ir tai, kaip žaidimas nutaria, kad atėjo laikas naujai epochai. Visais atvejais tą laiką į priekį gena visų civilizacijų suminė kelionė jų pasirinktais pergalės keliais. Taigi, kuo labiau sekasi visoms civilizacijoms, tuo greičiau ateis epochos pabaiga. Būtent šis aspektas priartina žaidimą prie stalo žaidimų dinamikos. Epochos pabaiga tampa savotišku žaidimo perkrovimu, tad žaidėjai turi stiprią motyvaciją vengti konfrontacijų ir vystyti savo tautą it žaistų pasjansą. Be abejo, išvengti karų nepavyks, tačiau dvigubos lenktynės su laiku motyvuoja žaisti savo gardelyje ir siekti kuo didesnio kiekio taškų visuose raidos medžiuose, karus pasiliekant žaidimo pabaigai. Tai puikiai suvokia ir dirbtinio kompiuterio valdomi oponentai.

Karų verta vengti ir dėl to, kad pirmas dvi žaidimo epochas vainikuoja įvairios krizės. Kartais tai bus barbarų invazija, kartais maras, kartais į baudžiauninkų galvas atėjęs suvokimas, kad miesto turčiai per daug atitrūkę nuo realybės – visais atvejais, susidūrus su iššūkiu, geriau būti neįsivėlus į jokį karą. Krizės metu žaidėjas yra priverstas pasirinkti neigiamus padarinius, su kuriais teks tvarkytis, ir tai veikia puikiai, bet tik pirmą kartą. Po kelių partijų jau daugiau mažiau žinosite, kokios žaidime yra krizės ir kaip joms pasiruošti, tad jų reikšmė taps niekinė. Kartais net ir puiki proga pradėti karą, kurios vengėte dar tik mokydamiesi žaisti.

Epochai pasibaigus, žaidimas suskaičiuos viščiukus, atims kariuomenes, žvalgus, laivus ar kelyje pasimetusius naujakurius, sunaikins nepriklausomas mažas tautas, valstybes ir pavers jūsų miestus miesteliais (miesteliai negali nieko gaminti, bet generuoja daug aukso ir maisto). Mainais už patirtus nuostolius, gausite išleisti jau sukauptus pergalės taškus ir įgysite naujų, galingų savybių. Vėlgi, pats tokios žaidimo eigos sumanymas neblogas, bet perėjimas iš amžiaus į amžių nutinka per greitai ir per grubiai. Šis aspektas labai primena stalo žaidimus, kurie baigiasi, kai kažkas vienas sukaupia tam tikrą kiekį pergalės taškų, sužaidęs, kad ir prastai, bet greitai – palaidoja painias ir subtilias kitų žaidėjų strategijas. Kai tai nutiks žaidime pirmą kartą – jausitės apgauti. Kai tai nutiks trečią sykį, pastebėsite, kad epochų pabaiga tampa savotiška proga pasukčiauti ir apžaisti žaidimą. Pavyzdžiui, priplėšti miestų ir žemių, nes bausmės už viršytą limitą mechanizmai tiesiog nespės sugeneruoti blogų padarinių.

Vėliau, stojęs atradimų amžius kiek pakoreguos pergalės keliuose keliamus tikslus ir atrakins visą žemėlapį, taigi, jei gerai sužaidėte antiką ir susidraugavote su kaimynais, ko gero, visas pastangas telksite į naujų žemių užkariavimą anapus vandenynų. Šioje epochoje, ko gero, praleisite daugiau laiko nei kitose, ne tik dėl augančio pasaulio, bet ir dėl veiksmų gausos, kuriuos galėsite atlikti savo ėjimo metu. Galiausiai, stojus modernizmo erai, žaidimas įmes didžiausią iš nesąmonių, kokią jame pavyko rasti. Kultūrinės raidos medyje, anksčiau ar vėliau, pasirinksite ideologiją. Kol kas jų tėra trys – demokratija, fašizmas ir komunizmas. Bėda ta, kad net ir esant naratyvui, žaidimas nesivargina dėlioti ideologinių akcentų. Na, taip – fašistai moka greičiau statyti pastatus, o komunistai generuoja daugiau mokslo taškų, bet tokie „ideologiniai“ skirtumai tarp civilizacijų egzistuoja viso žaidimo metu. Tačiau būtent šios trys ideologijos yra permanentinės, nekeičiamos ir visada vedančio į karą su oponentais ar partneriais, kurie pasirinks ją kitokią. Edukaciniu požiūriu tai gan ydingas sprendimas, vėlgi, kažkas, ko anksčiau serijoje nėra buvę.

Spėčiau, kad ideologijų sprendimas buvo pasirinktas vardan žaismo dinamikos ir karinių konfliktų. Antikoje karams nėra laiko, o atradimų amžiuje dauguma karų, net jei ir vyks namuose, bet kovojama bus dėl įtakos kolonijose. Na, o žaidimui baigiantis, ideologijų pasirinkimo etape išprovokuojamas pasaulinis karas, be kurio žaidimas galėtų pasirodyti nuobodokas. Bėda ta, kad nuspėjamumas ir pasikartojimai iš partijos į partiją yra ne mažiau nuobodūs.

Matote, žaidžiant antrą ar trečią kartą, lyg kokia Vanga žinosite, ką konkrečiai veikti kiekvienoje epochoje. Visa civilizacijos raida it savaime besipildanti pranašystė, apie kurią dirbtinis intelektas apsimes, kad nežino nė velnio. Taigi, būtent jus, o ne kompiuterio valdomi oponentai, žinosite, kada ruoštis karui, kada plaukti jūron, kada taupyti, o kada paversti savo kaimus miestais. Daugeliui tai bus pirmasis šios serijos žaidimas, kurio įveikimas aukščiausiu sudėtingumo lygiu teiks malonumą, o ne iššūkį.