rasinio pabaiga

[just dont]

 

   Žmogus yra viena iš sudėtingiausių būtybių visatoje. Ypatingas mūsų mąstymas, emocijos ir atsakingumas skiria mus nuo kitų gyvų organizmų. Žmogaus prigimtis paremta nuolatiniais ieškojimais, vidiniais ir išoriniais prieštaravimais, ribinėmis situacijomis. Jausdamas atsakomybę už savo veiksmus, rinkdamasis tarp proto ir jausmų, materializmo ir dvasingumo kalbos, jis išgyvena dvasinę kovą: asmenybė mąsto, kaip pasirinkti tinkamą kelią. Taigi ar galima teigti, jog žmogaus prigimtis yra dualistinė?

Žmogaus gyvenime yra pagrindinė kova , dvasingumas prieš materializmą. Abu šie reiškiniai yra skirtingi ir abu kartu yra sunkiai suderinami. Dvasinis poreikis nori suprasti visa tai kas yra paslaptyje ir tai ko dar žmogus nežino, nesupranta, o materialistinis poreikis nori patirti gyvenimo duotus išbandymus, suprasti meilės ,turto dalykuose taip pat mokslinėje srityje . Kaip ir Johano Volfgango Gėtės kūrinyje ,,Faustas'' svarsto sudėtingus pasaulio pažinimo , žmogaus prigimties, jo galių klausimus, siekia įminti būties mįslę. Pagrindinio veikėjo monologuose vis grįžtama prie neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių. Jis pats supranta ,kad jame atsiskleidžia du skirtingi troškimai ,kurie nori skirtingų dalykų : ,,Many dvi sielos grumias nuolatos!-/ Viena kitos norėtų atsikratyti;/ Viena, pilna troškimų ir geismų, / Už žemiškos, šiurkščios būties kabinas;/ Antroji kyla lig pačių esmių/ Ir nyra į giliausius vandenynus.'' Tai išryškėja, kad Faustas nori ne tik viską perskaityti knygose, straipsniuose ir įvairiausiuose rankraščiuose, bet ir pats nori patirti gyvenimą, pajusti gyvybingą gamtos dvasią. Taigi Fausto gyvenimas yra troškimų ir realybės kova. Tai tarsi nesibaigianti kelionė, visko patirti neįmanoma .Jo ieškojimas atskleidžia nuolatines žmogaus pastangas tobulėti. Nors troškimai lieka nevisi įgyvendinti, tačiau Faustas supranta, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis suteikia žmogui palaimos akimirkų ir nusivylimo, nepasitenkinimo, bet tik ieškodamas, keisdamasis žmogus iš tiesų gyvena

Tas pats žmogus – kareivis, įkalintas vidinio pasaulio karo fronte, kur grumiasi mintis ir jausmas, ir kartais, rodos, abiejų sunkiosios artilerijos vienu metu nukrypsta į tą menką kareivėlį, kuris privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp abiejų pusių, kad išvengtų pabūklų ugnies. Balanso išlaikymo užduotis dvilypės prigimties žmogui niekada nebuvo lengva, todėl dėl nesustabdomos laiko tėkmės, svarstyklės nuolat krypdavo į vieną ar į kitą pusę. Viduramžiais tyras jausmas - tikėjimas Dievo egzistencija – nusveria neišlavintą protą, Apšvietos laikotarpiu iš naujo suskamba Horacijaus žodžiai „Sapere aude“, o štai garsaus dramaturgo V. Šekspyro Renesanso laikotarpiu parašytoje tragedijoje „Hamletas“ minties ir jausmo persvaros nebelieka. Hamletas viską daro pagautas akimirkos, jausmų įtampos, pavyzdžiui, nužudo Polonijų. Tačiau tokį jo jausmų proveržį stabdo jo miklus, studijų išlavintas protas. Tad nors emocijos jį skatina veikti, tačiau protas sulaiko nuo veiksmo. Dualistinę žmogaus prigimtį įrodo ir J. V, Gėtės filosofinės dramos „Faustas“ pagrindinis veikėjas – daktaras, kuris visa esybe trokšta išgyventi visus žmogiškuosius potyrius – nuo nepažintos meilės iki begalinės kančios. Tačiau tuo pačiu metu jo esybę kankina ir kita – minties – dovana, kuri trokšta aprėpti „visumą visatos“. Tad priešinimasis vienai ar kitai fronto pusei prilygtų Don Kichoto kovai su vėjo malūnais, o viso labo pralaimėjusysis būtų savo paties vidinių prieštaravimų verpete atsidūręs žmogus, kurio dvilypė prigimtis niekada neleis laimėti šios kovos.
 

 

kas sukuria rasinio pabaiga tam atiduodu f.eurus ka tik norit

Redaguota Lapkričio 29, 2017, nario Cyan

[Simuciokas]

Visi ilgai ir laimingai gyveno.